Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio

Gerai, užteks vien apie animacijas rašyti. Šįkart rimčiau - apie filmą ir netgi lietuvišką. „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ - vienas labiausiai man įstrigusių filmų iš vaikystės. Gal dėl to, kad pasakojama apie būtent lietuvišką jaunimą, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Pamenate P.Meškėlos dainą „Dar ne vakaras“? Man ji iki šiol asocijuojasi su šiuo filmu.

Istorija: grupelė jaunuolių renkasi apleistame viešbutyje "Amerika", maištauja, klausosi užsienietiškos muzikos, svajoja apie galimybę pamatyti savo mėgstamas grupes gyvai. Vieną dieną senu gergždžiančiu automobiliu draugai išvažiuoja i Palangą, kur vyks slaptas jaunimo susibūrimas - lietuviškas Vudstokas. Kelionė pavyksta sėkmingai, draugai įsikuria nuošalioje laukymėje, linksminasi per naktį, dainuoja, svajoja, įsimyli. Bet išaušus rytui jų laukia staigmena - visą "Vudstoką" apsupa milicija, jaunuolius susemia, ir ištardžiusi bei nuskutusi plikai gražina tėvams. Labiausiai įsimena filmo pabaiga, kai statybų metu šalia "Amerikos" viešbučio tekėjęs upeliukas, užbertas ir užasfaltuotas filmo pradžioje, prasiveržia, pralauždamas visas betonines kliūtis (nes upės nesustabdysi).. Simboliška, ar ne?

Šįkart video medžiagos nebus, teks pasitenkinti nuotraukomis iš Lietuvių filmų centro kur galima pamatyti kaip atrodė tokie aktoriai kaip Arūnas Sakalauskas arba Rolandas Kazlas jaunystėje: